Į Tenerifę keliavome trise, per turizmo agentūrą. Po penkių valandų skrydžio (iš Rygos aerouosto), mes, pagaliau, nusileidome pietinėje salos dalyje ir, pasiėmę bagažą, sėdome į autobusą. Mūsų viešbutis Costa (Kosta) kurortiniame mieste, iki kurio važiuoti tereikėjo vos pusę valandos. Bet, važiuodami autobusu, per langą matėme nuostabius vaizdus.
Costa kurortiniame miestelyje didžioji dalis viešbučių –apartamentai su virtuvėmis, kuriose maistą galima pasigaminti patiems. Mes buvome užsisakę tik pusryčius, todėl buvome nepriklausomi nuo maitinimo. Keliaudami turėjome galimybę išragauti įvairių ispaniškų patiekalų: paellos,užkandėlės „tapo“, jūros gėrybių patiekalų, kanarietiškų bulvių, pačių skaniausių bananų, kurie auga Tenerifėje.
Tenerifė – didžiausia vulkaninės kilmės sala Kanarų salyne. Dar ją vadina amžino pavasario sala.
Pirmąją dieną nuėjome prie vandenyno, pasideginome juodojo smėlio paplūdimyje. Oras buvo puikus, bangos nedidelės, vanduo šiltas. O vakare susipažinome su mūsų miesteliu.
O jau kitą rytą, išsinuomavę automobilį, pradėjome kelionę kalnuotais Tenerifės keliais – po įspūdingo grožio salą. Nuvykome į Los Gigantes miestelį, kuris yra įsikūręs ant didžiulių 600-800 metrų aukščio uolų.
Nuvykome į Puerto de La Cruz – tai kultūrinis centras su vietos gyventojų išsaugota tradicinio salos miestelio dvasia. Jis įsikūręs šiaurinėje salos dalyje, La Oratavo slėnyje, iš kurio atsiveria nepakartojamas vaizdas į Tenerifės ugnikalnį. Apsilankėme Loro parke. Tai 135 tūkstančių kvadratinių metrų zooparkas: botanikos sodas ir cirkas kartu. Žiūrėjome papūgų, delfinų, jūros liūtų ir orkų šou, akvariumus su Viduržiemio jūros ir Atlanto vandenyno gyvūnija.
Pati įdomiausia kelionė buvo – į Teidės ugnikalnio viršūnę, esančią 3718 metrų virš jūros lygio.Tai aukščiausias Ispanijoje ir trečias pasaulyje vulkaninės kilmės kalnas. Serpantino keliu riedėjome link jo, pakeliui sustodami pasižvalgyti senajame krateryje, vadinamame „Mėnulio slėniu“. Čia buvo filmuojami filmai „Žvaigždžių karai“, „ Milijonas metų iki mūsų eros“. Žiūrint į sustingusius lavos riedulius, apima laukimo jausmas, kad tuoj pasirodys kailiu apsigaubęs pirmykštis žmogus, arba, iš olos išlįs mėnulio gyventojas…
Pasiekę stovėjimo aikštelę, keltuvu pakylame į kraterio aukštutinę aikštelę. Žengus pirmus žingsnius, svaigsta galva. Pasirodo, kad jau tokiame aukštyje išretėjęs oras ir smegenims trūksta deguonies. Vaizdas nuostabus, nors krateris jau seniai miega, tačiau lavos takai atrodo, lyg būtų sustingę vakar… Debesys plaukė po mumis. Saulė plieskė negailestingai, nors oro temperatūra buvo 0 laipsnių. Giedrą dieną, iš atvirų ugnikalnio vietų, puikiai matosi kitos Kanarų salos.
Grįždami namo, vis dar sustodavome pasižiūrėti šių nežemiškų vaizdų, po mumis plaukiančių debesų. Kelionė po Teidės parką užėmė visą dieną ir paliko mums neišdildomą įspūdį.
Tiems, kurie mėgsta keliauti siūlau aplankyti šią amžino pavasario salą.
Loading ...
